Skambus turgus prie Clemenseau metro stotelės. Apie pirmą valandą, kai prekeivių nervai jau nebelaiko, pradeda rytietišką kudakavavimą: "euroeoroeoreoroeoreor". Suprask -vienas euras. Sako, kad dar šiek tiek vėliau jau ir už bučinį atiduoda visą dėžę. Dar sako, kad dar šiek tiek vėliau visą dėžę atiduoda ir už leidimą patiems pabučiuoti. Žodžiu, žmonės čia betarpiški ir verslūs.
Jau morališkai rengiuosi kebabui. Kokios trys savaitės kaip nesu jo burnoj turėjęs. Puikūs kebabai Briuselyje. Tiesa, jau sunkiai prisimenu kokie būna kebabai Skuode ar Vilniuje. Bet Briuselyje jie sodrūs ir dosnūs. Smagu, kai neblondinas briuselėnas tau čia pat vietoje sudėlioja kebabą kaip puzle paveikslą iš turimų detalių. Arba kaip vėrinį iš karoliukų. O detalių daug ir visos jos kaip ant delno(višitena, jautiena, kroketai, mėsainiai penkiais būdais, padažai, salota, kopūstai, pomidorai, svogūnai, kukurūzai, morkos ir visi kiti karoliukai). Vat turbūt dėl to ir smagu Briuselyje kebabai - kad atrodo, jog draugo briuselėno rankomis pats sudėliojai tą kebabą.
Nors ką gi toj savo burnoj turėjau, belaukiant kebabo? vištienos, kiaulienos, jautienos, veršienos, viščiukienos, midijų, krabų omarų, šv. Žako riešutėlių, bulvių bulvių, bulvyčių frites, krevečių, kugelio, Zavadskos patiekalų, kraujinės dešros, risoto, pasta penkiais būdais, macaroni ir kitų desertų, alaus d'abbaye ir alaus trappiste, alaus lambic ir alaus lager, kokius du kartus, dar truputį vyno ir gurkšnį lietuviško samagono uch.
Štai aną dieną variau automobilį prie technikinės. Atstovėjau 40 minučių eilę ir kolega briuselėnas informavo, kad stoviu ne toje eilėje. Privažiavus finišo tiesiąją naujoje eilėje, tuoj tuoj prieis kitas draugas inspektorius, ėmė ir užgęso variklis. Užgęsta ir viskas, nesilaiko. Čia, prie slenksčio gauti laimingą bilietą į savo kaimenę, akivaizdoje inspektorių ir gale nekantriai savo eilės laukiant kitiems kolegoms briuselėnams, mano Pežukas ėmė ir sustreikavo. Šakės, pagalvojau. Tokio scenarijaus nebuvau numatęs. Visgi dešimtą kartą pasukus spynelę ir paspaudus pedalą užriaumojo Pežukas ir nebeužgęso. Pravariau technikinę tarsi sviestu pateptą. Važiavau atgal į Rue Beillard ir galvojau: matai, kaip būna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą