04.21, Trečiadienis.
Galima gyventi ir be automobilio.
šiandien pasiekti darbą išbandžiau ėjimo būdą.
Atstumas: 4.5 km (Trinapolio 9 - Gedimino 17)
Laikas: 49 min.
startas: 07.07
finišas: 07.56
Trinapolio g - Kuro aparatūra: 11 min.
Kuro aparatūra - Žalgirio g.: 15 min.
Žalgirio g. - Konstitucijos prop.: 11 min.
Konstitucijos prosp. - Gedimino prosp.: 12 min.
negaliu tik fiksuoti kiek šūdo prisikvėpavau palei Kalvarijų gatvę. Turbūt nedaugiau nei įprastai.
04.22, Ketvirtadienis
Laikas: 51 min.
startas: 07.09
finišas: 08.00
gerai einasi į priekį. tik kad atgal į namus sunkiau einasi. tai vakarieniauji, tai į kiną iki vėlumos, tai šalta. ir visa tai verčia prisiminti, kad turi automobilį.
bet jis taip šauniai stovi kieme. tegul pastovi.
tiesioginis vaikščiojimo arba vaikščiojimo pradžios efektas - skaudantis užpakalis. Tiesa, Rūtai - nugara. skirtumas tikrai mažesnis nei sprindis.
savo tradiciniame maršrute (du kartai - jau reguliaras) jau turime "pažįstamų". Diedukas aplink policijos komisariatą Kalvarijų gatvėj nuo šaligatvių ir iš šiukšliadėžės renka nuorūkas ir šiukšles. Susikaupęs, preciziškai. Stotelėje Žaliojo tilto viena moteris tuo pačiu metu laukia autobuso. Prie Kalvarijų turgavietės žmogysta, turbūt moteris, nešvankiai ragina visus paėjėti ten toliau. Taigi, kol kas trys pažįstami.
Vaikai į mokyklą prie Niujorko klubo renkasi lyg būti sumušti ir iškankinti. Tai rytmečio veidai. Veidai į darbą.
Praslenka Šnipiškių pagodos ir lūšnynai kitu Kalvarijų gatvės krantu. didelis, geras muziejus. kodėl nerengti jame turistinių ekskurijų, ar neiti varžytuvių "kas atims daugiau pusiau nugertų butelių iš vietinių?" Nors jau šis kvartaliukas turbūt nebeturi to pavojaus, kuris jį darė dar vertingu. Likus tik dulkėms, jame verti dėmesio lieka tik keli mūrinukai ir medinukai.
rytoj reiktų paįvairinimui užsėsti dviračius.
04.25, sekmadienis
dviračius užsėdom, tačiau ne "rytoj", o sekmadienį.
Sekmadienį smagu paminti miesto gatvėmis ir šaligatviais, nes eismas šiek tiek miręs.
Smagu pavasarėjantį miestą užžvelgti, formas primirštas pamatyti. naujas erdves atrasti. kad ir naujojo Swedbank pastato Konstitucijos prospekte (Vilniuje) terasa. tokia scandinavishka urban erdvė, medžio grindiniu padengta, plastiko foteliukais pamėtyta, ir žinoma erdvės į kito Neries kranto Vilnių apšviesta. Kai saulė šviečia, atrodo, kad guli pliaže. Per turėklus žemiau matai visą erdvę prie Baltojo tilto, miestelėnų nusėstą ir gyvenamą. toks susitaikinimas su savo miestu ir savimi apninka.
rytoj ryte į darbą minsim dviračiais. vieną kostiumo kojos klešnę - į atšvaito juostelę, kitą - į kojinę. svarbiausia juk - saugiai pasiekti kelionės tikslą.
04.26, pirmadienis
tai pirma diena, kai nuėjus į priekį 4,5 km į darbą, tiek pat pavyko ir pareiti atgal. Distancija į priekį padaryta per 45 min., tai rekordas. Tiesa, pavėlavom išeiti, nemačiau žmogystos prie Kalvarkės, tik senukas prie komisariato buvo kaip visada. Atgalios einant uoliai buvau mokomas panaudoti angliškąjį "take off", kada dedami ir nededami kableliai angliškame sakinyje, kol galiausiai aš jau buvau "pissed off".
mielas automobili, nepyk, rytoj ir poryt vėl žingsniuosiu pėstute, skrisiu lėktuvu, važiuosiu autobusu bei metro.
04.29, ketvirtadienis
šiandien gražiai ir sklandžiai važiavau automobiliu. Jokių principų. Mazgotė. Matai, žmona be sveikatos, "davai šįryt važiuojam automobiliu".
užtat radau šiandien Premjero komentarą, kad reikia Lietuvai galvoti apie elektromobilius. Puiku. Praėjusią savaitę kaip tik pagalvojau.
Gyventi griežtai laikantis scenarijaus yra sunku. Rytoj važiuosiu į darbą dviračiu.
05.02, sekmadienis
vakar Utenos turguje pagalvojau, kad anksčiau arklį su brikele toli gražu ne kiekvienas turėjo, o dabar pažiūrėk, golfą ar audi jodo bet kuris dvikojis, taip pat ir darbo biržose stovintys. Demokratijos ir rinkos ekonomikos tandemas, masių prakutimas, plieninio žirgelio masto ekonomija.
Na kaip be automobilio pravažiuosi maršrutą Alanta-Utena-Rokiškis-Biržai-Kupiškis-Anykščiai-Alanta per 11 valandų?
Vežiausi keturis keleivius. Išgelbėjau klimatą nuo 4 papildomų automobilių.
Žinoma, priteršiau tiek, kiek visi pavieto arkliai per šimtą penkiasdešimt metų nepajėgė.
beje, savo dviratį "Herkules" pirkau Utenos turguje.
05.04, antradienis
puikiai. vakar į priekį ir atgal pėstute, palei Kalvarijas. į laikrodį jau nebežiūrima, einama kaip į darbą. tiesa, ir einama į darbą. tik dėl to nereguliaraus pobūdžio, atrodo, lyg dešinys kojos sąnarys šiknoj/dubeny nori išeiti pasivaikščioti. o kairės kojos pakerta pakinkį.
Nieko rimto, tačiau jau pagalvojau, kad turbūt teks keisti klubo sąnarį. Žinoma, kada nors. Bet gal ne man.
kaip susikurti motyvaciją bėgti maratoną? Prasmių daug neieškau, tačiau kojos link maratono pačios neina.
05.05, trečiadienis
vzdoch automobilis! nebeužsiveda variklis. auto-locking. tyliai, sklandžiai nieko.
bando priminti apie save radikaliais būdais. gerai, kad neorganizuoja nenaudojamų/pamirštamų autmobilių parado.
05.11, antradienis
na kaip tu jį gali užmiršti, kai keturiais kortelės kodo spūstelėjimais jis suėda pusę tūkstančio litų. Starteris sugedo mat. Regis, reiktų apsidžiaugti, tai padeda projekto tikslams. Bet kur tau. Beveik apėmė psichozė - greičiau, pigiau, kur kada už kiek.
Ši savaitė skelbiama Nejudrumo savaite. Nes reikia ir tokių. Nes nepavyksta išvengti automobilio. Nes pramiegu laiką, kurį numatai ėjimui pėstute į darbą. Nes tiesiog kartais užknisa vaikščioti.
06.06, sekmadienis
Peugoet centras man skolingas 28 Lt. Tiek sumokėjau už taxi šeštadienį suvažinėjęs pirmyn į Peugeot ir pamerkęs nedirbančiam centrui akį, atgal. Vasaros laikas startavo nuo 06.04, mat. Kam, mielosios įmonės ir kiti paslaugas teikiantys subjektai, jums tos interneto svetainės? Visi turi ir aš turiu?
Mano automobilis yra Peugoet, tačiau nieko tuo nepasakyta. Pavyzdžiui, netgi rūkstant dūmams iš po kapoto, jis neužgęsta ir gali važiuoti toliau. O kad nervai neišlaiko ir sustoji, tai čia tavo, ne Peugeot problema.
dabar mano automobilis Peugeot laukia savo eilės būti patikrintas. Nes turbūt vėl sugedo starteris ir gal net kokie laidai pasvilo po kapotu.
praganęs piniginę su dokais, su automobilizmu susijęs išlaidas skaičiuoju šitaip: 49 Lt už naują vairuotojo pažymėjimą, 39 Lt už naują automobilio registravimo papierką ir dar 20 Lt už naują techninės apžiūros taloną. Iš viso 108 Lt. Ar esu kažkuo nepatenkintas? Anaiptol, pritariu šiai kainų filosofijai: nedrįsk praganyti automobolizmo dokumentų! Čia tau paskatinimas, kad daugiau neprarastum!
Užsisakysiu partiją triusikų pasiūti, su galimybe bent techninės apžiūros taloną integruoti į laikančią gumytę.
Taip, mano automobilis Peugoet laukia eilės būti patikrintas ir man smagiai patuštinti sąskaitas. argi jis ne puikus? kaip gali tokį užmiršti.
beje, Paryžiaus Monmartr'o kapinėse kaip vaikščiojom, matėm stotingą monumentą - lovą, kurioje elegantiškai pūpsojo toks džentelmenas. Pavardė - Peugeot. Dabar suprantu šiek tiek, kodėl to džentelmeno galva šiek tiek aptriesta.
Žinoma, galiu ir klysti, gal jo pavardė visgi Pigeon ir jis nuolat aptriedžiamas balandžių dėl visiškai kitų priežasčių.
Tačiau ne viskas pamiršta iš tų pasiryžimų daugiau vaikščioti pėstute gegužės mėnesio pradžioje. Štai šiandien Kleboniškio miške, ieškodami išėjimo prie Neries upės, sukorėme turbūt kokius 5-6 km iš viso. Upę pamatėme iš tolo, ir gausiai pamaitinę uodus savo krauju, vos parvilkome kojas į Kauno miestą.
06.07, pirmadienis
nebūtina manyti, kad tik ėjimas pėstute yra sportinė alternatyva automobiliui. Šiandien puikiai važiavome į darbą dviračiu. Ir atgal. Maršrutas: Kalvarijų gatvė - Kuro aparatūra - Giedraičių gatvė iki pat Europos - Baltas tiltas ir Gedimino prospektas. Apranga: graži kostiuminė. Iš galo žiūrint: Rūtos sijonas rožėmis išmargintas išsipūtė kaip burė. Veikia ne kaip burė, o kaip pantaloninės rytietiškos kelnės. Ir baltas šalmas. sakyčiau, šioks toks samurajus.
Dabar jau gudriai nusistačiau planą: kabinu darbinę uniformą darbe, o važinėsiu laisvai. bet, kaip visada, pažiūrėsim kaip tas planas prigis.
06.11, penktadienis
palyginus nedaug patuštinęs piniginę, automobilis Peugeot šią savaitę parvyko namo, į savo kiemą. Nepasitiko jo kiti automobiliai ovacijomis - vietos ir taip trūksta, konkurencija.
Darbovietėje kartais itin daug ir greitai pasivaikštau. Einu einu ir tiesiog taip ir pagalvoju: daug šiandien vaikštau.
Reikėtų į bato kulną įtaisyti chronometrą, kad kaip futbolininkams išmatuotų per varžybas/darbo dieną sulakstomų kilometrų skaičių. manau, kokius 2 km kartais susuku. Už vartininką tikrai daugiau.
06.18, penktadienis
kadangi keliauju lėktuvais, automobilis budi kieme. Šiandien puikiai keliavosi ir dviračiais. dar daugiau, darbo reikalais keliavau tarnybiniu dviračiu kokius 500 metrų ir tiek pat atgal.
Dar šią savaitę kalbėjau apie geležinkelius, segvėjus, sieros kure rūgštingumą, elektromobilius ir apie tai kaip reikia tilto per Botnijos, o tunelio per Suomijos įlankas.
07.12, pirmadienis
kai lauke 35 šilumos, automobilis tampa dar pranašesnis - jis turi kondiškę. geriau valandas važinėti gatvėmis ir autostradomis, nei vaikščioti ar smirksoti ant lauko. nors gal pigiau visgi namie kondicionierių įsitaisyti, nei tiek degalų išdeginti.
prieš dvi savaites keliavau traukiniu į Maskvą. kai negauni pakeleivio savo dvivietėje kupė, kelionė tampa meditacija. Ritmingo bėgių vargonavimo ir žalumos pro langą užkinkuotas negaliu sugalvoti nė vienos minties. tuščia.
Jeigu šiuose naktiniuose traukiniuose dar būtų dušas ir internetas, regis, tai būtų vienas komfortiškiausių keliavimo būdų, žinoma, turint laiko. Na gerai, užtenka tik dušo.
07.20, antradienis
lyg nujausdamas, kad sukako apvalus 90 kg, pagalvojau apie ėjimą į darbą pėstute. Uraaaa!
08.24, antradienis
Uraaa ! aš vis dar 90 kg ! ir pėstutės dar nereikia. svarbiausia - lanksčiai kelti sau reikalavimus, ar ne?
įvyko atostoginis projektas - Klaipėda - Nida - Klaipėda dviračiu (nuo durų iki durų - apie 114 km). Smiltynė - Juodkrantė - Pervalka, ši atkarpa tiesiog uoga, puikus dviračių keliukas. Nepaisant to, mano dviračio Herkuleso sėdynė, siauruko stiliaus, pradėjo griežti smuiką ties mano ravuku jau artėjant prie Juodrantės. Prisipažinsiu, ties Mirusiomis kopomis buvome netekę entruziazmo, manėm, nepasieksim iki vakaro Nidos (iš Smiltynės pajudėjom apie 17.00). Tačiau laimingo atsitiktinumo dėka aplankė antras įkvėpimas ir spurtavome iki pat Nidos. 21.00 jau Nidos centre valgėm blynus.
Informuoju - atkarpa Pervalka - Preila - Nida - šūdas o ne dviračių takas.
Informuoju II - savo žmonai dviračiu įstačiau nubrozdinimą (mobiliu kalbėti ir už dviračio vairo turi būti draudžiama).
Informuoju III - 50 km atkarpa Smiltynė - Nida tokiems mėgėjams kaip man įveikiama maždaug per 4 h (sumuštinių suvalgymas ties Juodkrante įskaičiuota).
Informuoju IV - tiesa, tokie mėgėjai kaip aš savo šiknos būkle nebūsite patenkinti.
Informuoju V - po tokios kelionės geriausia apsistoti Nidos kempinge. Pratęsite gamtinę kelionės idėją, nukreipsite savo dėmesį nuo užpakalio į nugarą po miegojimo ant medžio šaknies.
Infomuoju VI - net neįsivaizduodamas, kad Nidos beach yra ketvirtoj vietoj pasaulyje, puikiai jame gali paskrusti, geriausias saulės spjūvis - nudistų pliaže.
Infromuoju VII - nors atrodo, kad atgal iš Nidos į Klaipėdą, turint laiko, parvykti dviračiais bus vienas malonumas, visgi tai nėra visiškai tiesa. Ravukas išėjo iš rikiuotės dar greičiau nei važiuojant į priekį.
Informuoju VIII - JUodkrantėje pietums būtina sustoti Žuvelėje, plekšnių ir sterkų/starkių turi pagavę beveik visada, jeigu pasiseka galėtumėte pasimėgauti ir unguriu.
Infomuoju IX - baigus šitą kelionę, 114 km, jautiesi tarsi įkopęs į maždaug Montblan'ą, tarsi sumedžiojęs banginį na tiek to ryklį, tarsi pabuvęs Lurde ir iki jo ėjęs piligrimo kančia, tarsi nusipelnęs Vyčio ar kokio kito ordino už nuopelnus drąsai ir orumui, ir galiausiai, tarsi iš tiesų gerai pravalęs galvą.
09.24, penktadienis
Užmiršau, kad turiu kojas ir dviratį. Užmiršau tramvajus ir troleibusus. Danešu save iki jo, ir jis mane parveža, nuveža, daveža. Atrodo, kad užmiršau savo kūną. Užmiršau, kad jį turiu. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, jį naudoja automobilis.
Štai Londone mano kūną nori ar nenori neštų kojos, autobusas arba metro. tikrai ne automobilis. per brangu. puiku būtų vykdyti projektą "Pamiršk, kad turi automobilį!" Londone. sėkmė nuo pradžios iki pabaigos.
kokie puikūs autobusai Londone! tie dviaukščiai raudoni. užsikari į antrą aukštą, prikiši nosį prie stiklo ir žvelgi kaip sankryžoje šviesoforo stulpas ar lempa priartėja prie tos nosies per 10 cm. kokie jie manevringi, kokie jie vikrūs. žinoma, ir gatvės palankios šioms savybėms pasireikšti. jos siauros ir užkimštos, sakyčiau kaip Vilniuje, tik dar siauresnės. ir kaip jie turbūt nuskina dviratininkus! baisu ir pagalvot.
ir smagiau į pasaulį žiūrėti iš antro aukšto. atrodo tas Londonas toks pakylėtas. Bent iki antro aukšto.
10.06, trečiadienis
Briuselyje palankios sąlygos ne užmiršti, o prisiminti automobilį. Sako, kad rytais dirbti į Briuselį atvažiuoja daugiau automobilių nei Paryžiuje. Tai regis briuselėnai mėgsta ratus. Ir kur nemėgsi, kai rudens dieną atvyksti apsitulojęs lietuviška miline į Briuselinį glostantį orą, ir tąsaisi po troškius metro visas suprakaitavęs. Automobilis taip nekankina.
Vieną dieną kursavau metro kokius šešis kartus. šeštą kartą eskalatorius man primena hamaką, norisi prisėsti prigulti. būtent eskalatorius, ne metro.
Briuselio metro neįdomus, nepatogus. vagonuose sėdimos vietos suformuotos lyg karietose. Galbūt tik pastačius metro juo iš tiesų vykdavo po kelis žmones, bet šiandien jau reikia daugiau erdvės.
Tačiau civilinio vairuotojų draudimo Belgijoje suma visgi gal šiek tiek priverčia ne prisiminti, o o užmiršti automobilį.
11.02, antradienis
važinėju po darbo į mankštą Santariškėse. Tempimo pratimai, kineziterapija. skurdus kabinetas, bet puikios sesutės. nuo svorio ir nesveiko gyvenimo būdo pasislinko raumenys ir stuburas. juosmenyje maudulys. dar labiau jis stiprėja, kai vairuoju automobilį. žodžiu, prastai. dėviuosi.
taigi, į mankštą važinėju automobiliu. kitaip nespėčiau. bet tai otmazas. ir netgi svarstau tą automobilį pasiimti į Briuselį.
2011, 05.01, sekmadienis
pasiėmiau tą automobilį į Briuselį ir puiku, kad tai padariau. veža jis mane į Amsterdamą, į Ostendę, į Gentą, veš jis mane į Briugę, į Paryžių ir visas Belgijos alaus daryklas. tačiau į darbą jis manęs neveža, na beveik neveža. vaikštau pėstute. toks puikus balansas tarp užmiršimo ir neužmiršimo, kad turi automobilį.
2012.01.05, ketvirtadienis
Grįžus iš šventinės komandiruotės Lietuvoje, ir po keliolikos dienų pajudinus automobilį, pasigirdo keistas garsas. Lyg kas trintųsi kažkur viduriuose, lyg kas švilptų. Automobilio viduriuose, žinoma. Ilgainiui garsas nutilo ir vėl viskas kaip sviestu patepta. Nors alyvos irgi reiktų įpilti.
Kad ir kaip neblogai tas mano automobilis, keisiu jį kitu. Aiškinuosi, kaip sklandžiai įveikti krūvą reikalų - parvaryti automobilį į Lietuvą, tvarkingai atimti iš jo CD numerukus, tačiau tuo pačiu tvarkingai išlydėti į Lietuvą. Krūva reikalų. Kad taip imi ir važiuoji į Lietuvą, be jokių registracijų-išregistracijų, tranzitinių numerių, privalomų techninių apžiūrų, draudimų ir visų kitų velnių. Taigi, automobilis yra tam, kad degintum kilogramus dėl jo.
2013.01.28, antradienis
Nebėra Peugeot. Su manim, čia, Briuselyje. Laksto po Klaipėdą. Antras gyvenimas, kaip sakant.
Su manim dabar Toyota. Nauja, glotni. Nepamirštama. Tačiau dabar itin daug vaikštau, o Toyota ilsisi. Ir nekeista, nes aš dirbu, ne Toyota.
