Tiesa, pastaruoju metu tapau per nelyg geras valgytojas ir teko šiek tiek menkinti savo gebėjimus šioje srityje.
Tačiau kas galėtų atsilaikyti prieš XIX amžiaus receptų kūrinius? Prieš briedžio lūpą, gyvą sūdomą lašišą arba sriubą su rūkyta silke?
Pradėsime kelionę. Pagal "Lietuvos virėjos" receptus. Jaučiuosi truputį kaip Džonas ar tas kitas bachuriukas iš filmo "Julie and Julia", tik jau suvokiantis, kad tai savotiškas projektas. Man tai pokštas, o aniems filme buvo truputį ir išbandymas.
pavaryk mažule, mon petit Rutah!
04.25, sekmadienis
Mano kukli XIX a. penktadienio vakarienė susidėjo iš:
- pertrintos žirnių sriubos su sviestu (arba pasninko sriubos),
- upėtakio savo sultyse su garstyčių padažu,
- ir šokoladinio kisieliaus.
- ne paslaptis, gausiai palaistoma XXI amžiaus aukšaitijos bravorų alumi.
Turiu prisipažinti - pradinę paniką man kėlė pažadas, kad valgydamas pertrintą žirnių sriubą su sviestu susidursiu su rūkyta silke.
ir šiaip atsargus mano požiūris į žuvį apskritai, o čia dar silkė su žirniu.
turiu pasakyti, kad skanus derinys, po paraliais. žinojo žmonės visokių derinių keistų.
o darant šią sriubą, įdomiai stebisi ta žalių žirnių žalia simfonija (mikseryje). leidžiant sau įvairias analogijas, galima ir su skrandžio turiniu palyginti. pardon, bet nusigasti nereikia, tikrai skanu. bon sriubė!
Dėmesio, patiekiamas upėtakis savo sultyse!
aš aišku ne tas, kuris šlovinu žuvis ir patiekalus iš jų, BET. Pailgas puodas man patiko (bo ir aš rinkau), tie upėtakiai puode gulėjo patogiai ir apetitnai, iš petražolių tikrai gaunasi neblogi šio "paveikslo" rėmeliai, su tuo garstyčių padažu ir smirdantis šamas valgytųsi sklandžiai, o kai ir tas upėtakis mandagiai skanus buvo, tai sakau liuks, bon upėtakė!
Su upėtakiu - garstyčių padažas ohoho!
iš tiesų, ką ten bepridursi, nieko nesupranti kas iš ko, o tiesiog super. su tokiu padažiuku ir visokį š gali suvalgyti, ir dar sakysi kaip skanu. aišku, nenoriu pasakyti, kad šis padažas yra alfa ir omega, bet netoli to. žodžiu, bon padažė!
Laikas desertui - šokoladiniam kisieliui!
žmonėm silpnų nervų ir dar buržuiškų manierų reiktų kažkaip šį "kisielių" dar papuošti ar uždangstyti, bo atrodo, kaip smegenys arba silikoninė žaliava, pvz., papams.
tačiau reikia neapsigauti, kiek jis neišvaizdesnis, tiek ir skanesnis. ir sotus velniškai. jei Jėzui po ranka nebūtų pasitaikę duonos kepalėlio ir žuvų penkių, tai tikrai jam būčiau rekomendavęs šį kisielių.
Šeštadienio meniu "a la carte XIX ciecle":
ką čia pepridursi, kiaušinienė ar 1009 metais, ar XIX, ar XXI amžiuje yra tokia pati. klasika, kaip sakant. bon kiaušė!
Vienos tortas
čia visokių navarotų reikėjo, o iš skonio atrodo, toks biški prie paprastesnių. Gardus, bet tie "blynai" tokie sunkūs, gal ir kietoki. kažkokį man skonį primena, bet neprisimenu dabar ką. Jeigu neo-Zavadska sako, čia nesudėtina ir nebrungu, tai tada ok.
Beje, prie kavos jis labai gerai aina. bon tortė!
Sekmadienio desertas - sluoksniuočiai - kaip tik dabar kepa!
tai rimti, solidūs, brandūs ir ruginiai grynuoliai.
ir kūdikiui prie pieno
ir rimtam vyrui per barzdą varvėjo.
kodėl gi nemelsti sluoksniuočių vietoj duonos kasdienės, jeigu yra pasirinkimas?
04.26, pirmadienis
šiandien Lietuvos virėja maitinosi aštriais ale tailando patiekalais, taip pat ragavo šaltibarščių bei koldūnų, ir, žinoma, XIX amžiui laiko neturėjo. Tačiau jau planuojami avino plaučiai, kepenys ir smegenys. Ha!
ir žinoma, šiandien apyvartoj sukosi sluoksniuočiai, ruginiai grynuoliai. jei kas rasite, lobį įgysite.
04.29, ketvirtadienis
mhm, varškėčiai. Lietuvos virėja sako, kad čia tokie paprasti varškėčiai. Bet man atrodo, kad ne viskas čia taip paprasta. Pirma, atrodė jie kaip apskrudę kiaulienos gabalėliai kiniškai, su tuo glutomato padažu. Antra, šie "kiaulienos" gabalėliai pagardinti razinomis. Pretenzija į saldų patiekalą, ar ne?
Tačiau greitai reikalas paaiškėjo - tai kepti varškėčiai. pirmiau buvo virti varškėčiai, o po to juos pakepi. kaip su cepelinų keptom puselėm.
puikus aperityvas belaukiant plaučių arba smegenų. tik, mažule, reikia minkščiau.
dabar kaip tik buriamas rožinis mozūras (tai tortas, ne rožančius). kaip projektas skamba, jaučiu, kad tai bus dar viena vinis į mano būties legnvumo karstą. bon apetit!
05.04, antradienis
rožinis mozūras. prisipažinsiu emocijų didelių jis man nesukėlė. Taip gardus, taip gerai pakrautas energijos, taip išlaikytas ir solidus, taip taip, kaip geras vynas.
Bet tuo pačiu ne, per sudėtingas, ne, per intensyvus, ne, per daug visko. gal iš tiesų kažkoks ne šio laikmečio, ne fastfood'inis, nesutirpstantis akimirksniu.
ir prie jo puikiai eina espresso puodelis!
05.11, antradienis
Sekmadienio pietūs - prancūziškas sultinys (au naturel) ir mėsa su džiovintais arba šviežiais baravykais. Skamba, ar ne?
Sultinukas toks nieko nieko, jeigu nežinočiau, kad duonos juodosios plutelės sumerktos į sultinį, kažin ar susigaudyčiau iš kur tas toks rūgštumėlis gaunasi.
ir šiaip, labai jau daug visko reikėjo pridėti, kaip sultiniui: mėsos ir prieskoninių daržovių, 400 g sijotos duonos plutų, 1,25-1,5 kg jautienos, truputis lajaus, 3 svogūnai, 2-3 morkos, 1-2 petražolių šaknys, poro ir saliero, 1-5 kvapieji pipirai, truputis mairūno
bet, ir XIX a. žmonės buvo suvalkietiški, todėl antras patiekalas - mėsa su džiovintais arba šviežiais baravykais - iš to pačio pirmo patiekalo - sultinio - amortizuoja investicijų nusidėvėjimą/susidėvėjimą.
O jautienos ir džiovintų baravykų marmaliuko derinys superinis, ypač dar paderinus su vynu tai ohoho.
nieko apie puikius padažus ir sočius marmaliukus nesusigaudančiam piliečiui grybų padažas gali pasirodyti keistas, toks per nelyg tapybiškas. Tačiau tai tik labiau parodo tikrai bohemišką džiovintų baravykų padažo prigimtį.
raguotoji simfonija. grybų siuita. marmaliuko crescendo. skrandžio forte fortissimo. ir tada pilnatvės piano piano.
skanaus!
06.06, sekmadienis
Ką įdomesnio turėjau iš XIX amžiaus per šias kelias savaites?
Eugenijos tortą - tokį skanuolį pertepį su pistacijom.
Tiesa, nesupratau kur dingos tos pistacijos, maniau reikės tortą alumi užsigerti. pasirodo, kad saldumas ir sotumas reikalauja espresso puodelio.
tinka vėjuotą ir debesuotą dieną, su daug sulčių ir, žinoma, garuojančia kava. aišku tinka ir saulėtą dieną, tokiu atveju su šiek tiek sidro. rezultate - tinka bet kokią dieną su bet kuo, išskyrus alų.
Keptus kiaušinius, pakeptus "tokiame sviesto-vandens-acto tirpale-virale".
Turiu pasakyti, kad kiaušiniai, pakepti šiame tirpale, atrodė kaip vedami prie pirmos komunijos - išbalę, be riebaliuko, panašūs į lietinius/miltinius blynčikus.
Apie kiaušinio, kepto ar kitokio, turinį ir skonį kalbėti neverta - nesugadinama klasika ir turbūt pats stabiliausio skonio patiekalas.
Ir tikrai gražiai derėjo su ryškiai raudonais konservuotais pomidorais. ne dėl to, kad tik jų buvo šaldytuve. tikrai.
Riešutų kotletus (labai skanius) - tikras seksas lietuviškam skrandžiui. įsivaizduokit, kad valgote puikius bulvinius blynus-kotletus, kurie iš savęs alsuoja tokiu subtiliakišku kartumu (riešutai), o kai dar padžiovintų baravykų padažiukas prisideda, tai čia jau visa skonių orgija.
Žodžiu, stilinga, subtilu ir skanu.
Skelbiu lietuviškos virtuvės grynuoliu.
Šaltą kavos gėrimą - Mazagraną - iš juodos kavos, cukraus, konjako arba romo ir ledo gabaliukų. Tiesa, gėrėm su brendžiu. Tokio gėrimo ne nuodėmė ir padauginti. Kuo daugiau, tuo geriau. arba dar pamaišom - vieną mazagraną, vieną cuba libre, vieną tą, vieną aną. keičiam kavą į colą ir atgal.
refreshing change.
ir kitus - Turkišką tortą, angliškus pyragaičius.
Bet po truputį morališkai rengiuosi kažkokiam motiejukui iš avies plaučių ir kepenų.
Baran parėžan, šašlyk būdim delat i vino pit budim.
06.18, penktadienis
Štai šis gražuolis motiejukas, iš avies plaučių ir kepenų.
skonis primena kraujinius vėdarus. nežinau ar čia dėl plaučių, ar dėl kepenų. ar dėl grikių?
07.12, pirmadienis
nejudėk, karštai ir sočiai nevalgyk. kai lauke tiek pat, kiek ir tavo viduriuose. turiu galvoje temperatūrą.
XIX amžius šiuo kartu pamalonina žemuogių sriubom ir vėsiais kukulaičiais. per akis. metu valgyti, kol šis karštis nepraeis. velniop. prieš tai suvalgykime šeimyninę čiau čiau.
07.20, antradienis
būna tų karališkų momentų skanumo išsiilgusioms burnoms. Štai - grietininis blanc-manger. nenusakoma, karališka. jeigu nori, viduramžiška. ir pasirodo taip paprasta. bent jau mano žmonai. mhm. skanaus.
11.02, antradienis
naujas mano favoritas - avies krūtinėlė su kmynų padažu . Nors ji ir iš kumpio, tačiau reikalo negadina, tikrai puiku. atradau, kad patiekalas turi ir spalvą, ir papildomus aksesuarus.
Mėsa šitos avies man atrodo yra šilta violetinė. dar man atrodo, kai valgau šitą patiekalą, kad mėsa yra panardinta į rūką. ir dar, kad yra kažkoks filtras uždėtas. ant mėsos, turiu galvoje. Visa tai turbūt sukuria kmynų padažas, toks tirštokas ir saldžiarūgštis. gerai praskiedžia šiltai violetinę kumpio skonio spalvą.
Taigi pradžia padaryta, šaldiklyje guli visa Romanovų avis. dar bus eilė receptų ir seilė varvės ohoho.
